KNYGA BE PAVADINIMO: APIE ATJAUTĄ

Kai prieš metus apsilankiau knygos “Be pavadinimo” pristatyme, tyliai klausiau savęs: ir kodėl žmonės leidžia tokias knygas? Kadangi tai buvo iš dalies Jaunimo linijos savanorių iniciatyva (organizacija, prie kurios tais metais prisijungiau), nusipirkau knygą ir išėjau namo.

Prireikė metų, kad ją atsiversčiau… Ir šią savaitę, tai iš ryto, tai vakare, kai drėgnom akim žiūriu į raides knygos, kurioje nėra nei pavadinimų, nei pavardžių, pradedu suprasti. Ši knyga, pasidalinimas sunkumais ir įsijautimas į kito išgyvenimus, nėra tam, kad pasaulyje būtų daugiau sielvarto. Ir ji ne apie tai, kad įsijautęs į kito skausmą aš jį perimčiau ir tapčiau neįgalus džiaugtis… Ne. Tai apie vieną rečiausių ir vertingiausių žmogiškųjų savybių – atjautą.

Suprasdamas kitą – kad ir iš knygos puslapių – mokausi atjausti, suvokti kitą žmogų taip giliai, tarsi akimirkai atsidurčiau jo vietoje. Tampa aišku, ką daryti, ir ko kitam žmogui sunkioje situacijoje gali norėtis.

Kai sunku, kiekvienam iš mūsų labiau už viską norisi išklausymo ir gilaus supratimo. Tuomet ieškome bendrumo jausmo, kurį suteikti įmanoma tik su atjauta. Ir generuodami atjautą mes neturime ko prarasti. Tai – dovana kitam, kuri mainais apdovanoja ir mus. Būti atjautoje yra būti žmogiškoje šviesoje ir ja dalintis. O pakeliui kylantys iššūkiai ir tarsi svetimo sunkumo jausmas, aplankantis procese, visai nublanksta, kai mūsų širdies atsivėrimo raumuo tampa pakankamai stiprus išlikti atviras ilgiau ir ilgiau.

Knygą „Be pavadinimo” rekomenduoju tiems, kas nori akimirkai atsitraukti nuo įprasto, segmentuojančio ir kiek riboto pasaulio suvokimo ir prisiliesti prie gilesnės bendražmogiškos patirties.