Praeitus du metus, tyrinėdamas pyktį, pykstančius žmones, save, pastebiu dvi ryškesnes pykčio raiškos strategijas, kurias patys to nesuprasdami naudojame kiekvieną dieną.

Vieni iš mūsų tikime, kad pykčio mumyse paprasčiausiai nėra. Esame geri, supratingi, nuolankūs. Neatrodo, kad kas nors sugebėtų mus supykdyti. Didžiuojamės savimi, nes galim likti ramūs kai aplink visur „gaisras“. Tačiau mes nepastovime už save. Nemokame brėžti ribų. Kai reikia sakyti „Ne“, sakome „Taip“. Mums sunku atskleisti save tokius, kokie esame.

Kiti iš mūsų pyktį puikiai įvaldę. Pykti mums lengva: „Nė nespėjau apsidairyti, o kolega jau apšauktas!“ Kruopščiai prižiūrime savo ribas. Tačiau ilgainiui pradedame bijoti savo pačių pykčio jį tapatindami su destruktyviais veiksmais, kurių vis nepavyksta suturėti. Kyla vidinis konfliktas: išreikšti pyktį ir įskaudinti kitą, ar nutylėti ir pakenkti sau?

Ir vieniems, ir kitiems skauda kaip norisi išsiaiškint, kas slypi po pykčiu ir kokie mechanizmai lemia mūsų veiksmus. Norime artimiau pažinti savo pyktį ir išmokti veikti konstruktyviai, sąmoningai priimant sprendimus.

KURIAM TIPUI PRIKLAUSAI TU?