KAIP VEIKIA TOKSIŠKA GĖDA

R. Glover teigimu, žmogus, būdamas vaikas, paprastai nežino kito būdo suvokti patirto atstūmimo, kaip prisiimant kaltę sau. Laikui bėgant jis patiki, kad būti tokiu, koks jis yra, pavojinga išlikimui. Ir tokia naivi ir egocentriška savo atstūmimo patirčių interpretacija sukuria psichologinę būseną, vadinamą toksiška gėda. Toksiška gėda – tai įsitikinimas, kad aš nepilnavertis, nenusipelnęs meilės, kitoks, iš prigimties blogas. Toksiška gėda yra ne tik įsitikinimas, kad blogai elgiuosi, tai – giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad esu blogas.

Su manimi tikrai kažkas ne taip, NES ………… 
Aš pakankamai geras ir mylimas, TIK KAI ………… 

Toksiška gėda skatina mus susiformuoti išlikimo mechanizmus ir integruoti juos į savo gyvenimą kaip elgesio modelius. Šie ilgainiui suformuoja mūsų charakterį – tokį elgesio modelių rinkinį, tarp kurių dalis vis dar veikia ir atlieka savo funkciją, ir taip pat dalis nebeveikiančių – tų veiksmų, kuriuos darome automatu ir kurie nebeturi realios paskirties mūsų gyvenime. Taip išlikimo mechanizmai, prisidengdami kilniais žmogaus charakterio ir individualumo požymių epitetais, mums neįtariant įtakoja mūsų kasdienybę.

Ką su toksiška gėda daryti ir ko nedaryti?

Pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, kokioje terpėje toksiška gėda plinta ir kokioji ji negali išbūti? Tiek viena, tiek kita yra santykis, ryšys su kitais.

Nesaugus ryšys yra tai, kas skatina, ugdo ir puoselėja toksišką gėdą. Santykis su kitais, kuriame vengiu atsiverti, nuslepiu save, susimenkinu ir stengiuosi įtikti, viduje sukuria izoliacijos, atskirtumo jausmą. Esu aš ir yra kiti, atskirai nuo manęs. Kylantys nesaugumo, bejėgiškumo, menkavertiškumo (net puikybės) jausmai veda į siekį prisitaikyti, pritapti. „Kadangi negaliu jaustis grupės dalimi, suvaidinsiu, kad esu grupės dalis – gal nepastebės.“ Taip vis stengiuosi pridangstyti savo „defektus“ ir slepiu gilią ir skausmingą paslaptį, jog giliai viduje aš esu nepakankamai ………… (geras, protingas, stiprus, gražus, raumeningas, turtingas, iškalbingas, išmintingas ir t.t.)

Saugus ryšys, kita vertus, yra atviras santykis, kuriame gimsta pažeidžiamas ir intymumas. Toks ryšys su kitais pamažu tirpdo mūsų toksišką gėdą. Kai saugioje aplinkoje drįstu vis daugiau savęs parodyti kitiems, aš įleidžiu gryno oro į gėdos pelėsiu apaugusią patalpą. Vidinę paslaptį siekiu pastebėti, įsisąmoninti ir nelaikyti viduje. Kurdamas intymumą su kitais aš pamažu savo išskirtinumą ir “kitoniškumą” iškeičiu į bendrystę. Viduje ugdausi drąsą, autentiškumą, atjautą, kūrybiškumą, sveiką savivertę ir siekiu priklausyti, būti dalimi. Atviras ryšys ir pažeidžiamumas santykyje su kitais padeda nebeveržti gėdos mazgų, o juos atpalaiduoti.