
GĖDA: KAIP NEPABĖGTI NUO SAVĘS
- Paskelbė Ignas Genys
- Paskelbta 13/08/2019
Kartą aš prisiliečiau prie to, kas mane skatina būti gynybišku. To, kas kažkaip priverčia mane išsisukinėti ir vengt žmones prisileisti dar arčiau. Psichoterapijos grupėje prisiliečiau prie gėdos.
Tai tokia savijauta, kai viduje kyla baimė ir nerimas, kad, jei kitam leisiu priartėti dar nors truputį, jis apie mane sužinos kažką, ko jam niekada negalima leist sužinoti. Pamatys tai, kad nesu kokybiškas, pilnavertis, pakankamas. Kad deduosi tuo, kas nesu. Kad su manimi, iš esmės, nėra viskas OK.
To niekada negalima kitiems leist sužinoti. Nes jei jie sužinos – aš žlugęs. Visos mano pastangos sukurti tai, ką sukūriau, nueis perniek. Tas mano įvaizdis, kurį kruopščiai gludinau jau kokius 20 metų, į šipulius subyrės.. Kraupi baimė aplanko. Suparalyžiuoja vien pagalvojus.
Bet kad jau esu terapinėj grupėj – gi čia tam ir esu ir vardan to sistemingai savo piniginę liesinu – aš noriu į tai pasižiūrėt iš arčiau. Noriu pabūti su ta savo gėda ir paklaust savęs, ko man gėda. Ir atsakyti – ir sau, ir kitiems – kad gėdijuos to, kad nesu pakankamas. To, kad man reikia patvirtinimo iš išorės kad su manimi viskas OK ir kad esu vertas viso to gero, kurį pasaulis man duoda. To, kad deduosi stipriu, kuomet giliai viduje esu silpnas. Kad deduosi laisvu, nors iš tikrųjų esu priklausomas.
Ir už tai man gėda. Ir dėl to man kyla nenumaldomas impulsas kontroliuoti. Pasijutau lyg slėpčiau didžiulę gyvybiškai svarbią paslaptį, kurios, jei nesugebėsiu išsaugot, prarasiu pagrindą sau po kojom.
Gal mano gėda – tai santykio su tėvu padarinys? Kuris gimė iš to, kad ilgą laiką jaučiau tokį sodriai sutelktą nepritarimą iš savo tėčio tam, kaip renkuosi gyventi savo gyvenimą. Ir kad tuo pat metu jaučiau gyvybiškai svarbų poreikį gauti tėvo palaiminimą. Aš norėjau, kad tėvas manim didžiuotųsi ir tai, ko sulaukiau, aš perskaičiau, kaip nepritarimą tam, kas esu kaip žmogus – viskam, kas man svarbu.
Teoriškai žinau, to ir kitus mokau, blemba.. kad pats tegaliu sau padėti. Kad pats sau turiu suteikt tą palaikymą, kurio šiandien tikiuos iš kitų. Tai kodėl aš to nepadarau, kai suprantu, ko man trūksta, ir net pakankamai gerai žinau, kaip tai pasiekti? Kodėl vis dar esu čia užstrigęs?
Ir čia, toj pačioj terapijos grupėj tik gal kiek anksčiau mane aplankė suvokimas, kaip svarbu yra BŪTI su tuo, kas vyksta, nenuskubant prie DARYTI. Kaip leisti sau išbūti ten, kur skauda, kur nepatogu ir jautru, kur baisu, nes nėra į ką atsiremti? Ir išbūti pakankamai ilgai. Išlaukti brandaus impulso veikti, kuris kyla iš įsisąmoninto skausmo ir aiškios vizijos į pokytį, tarsi nepermaldaujamos sveikos motyvacijos.
Kaip dažnai mes prašokam šį svarbų etapą! Ir kiek daug kančios mes sau kuriam vėl ir vėl skubėdami.. planuodami, sistemindami, bandydami peršokt į VEIKTI režimą neišbuvę pakankamai su tuo, kas mumyse kyla. Kai nepatogu, kai nemalonu, neaišku, neįprasta, kai neišbaigta, netobula, nedrąsu, nepažinta… kuo skubiau mes imamės veiksmų, kad iš ten pajudėtume. Kad pasidarytų “kaip nors, tik ne taip”.
Čia ateina į pagalbą ir pop-koučingas, išskėstom rankom ir plačia šypsena teigdamas “TU GALI”. Ir mes patikim. Ir mes iš tikrųjų galim. Mes galim pajudėti iš ten, kur daug nepatogaus neapibrėžtumo. Tik kas tada? Šitaip mes apvogiame save. Išsisukę iš sunkių jausmų ir slogios nuotaikos, tą trumpalaikį palengvėjimą mes matome kaip laimėjimą. Nors tikrovėje mes apgaunam save, o mūsų laimėjimas toks efemeriškas kaip akies mirksnis.
Kas vyksta realybėje, tai kažkas labai svarbaus tačiau subtilaus kyla iš vidaus ir prašosi mūsų dėmesio – gal kokia situacija padėjo tam iškilti, o gal tiesiog pribrendo tam tinkamas metas.. Ir mes užuot su dėkingumu priėmę visa tai, kaip progą save pažinti ir išgirsti, tam patyrimui atsukę nugarą sakome “Ne. Aš geriau žinau”.
Pradedu suprast, kas yra gėda. Pastebiu, kad gėda susiformuoja ir yra galima tik būnant santykyje – tik būnant tarp kitų. Ir taip pat ji, toksiška gėda, gali išgyti tik per santykį. Tik kurdamas ryšį su kitais, ir būdamas tame ryšyje kartu su savo gėda, aš pažįstu ją, pamažu atidarau paslapčių skrynią, atsiveriu, pradedu piešti naują savo įvaizdžio draft’ą – įvaizdžio, kuris atspindi mane tokį, koks esu iš tikrųjų. Ir toks patyrimas – nors trumpam pabūti tarp kitų, su kitais, kartu su tuo, ką esu įpratęs slėpti, – gydo ir tirpdo mano gėdos toksiškumą. Kaip kažkas yra pasakęs, “norint išspręsti problemą, svarbu prisiminti kaip ją sukūrei.”
Šiandien supratau savo vaikščiojimo į terapinę grupę priežastį. Tai – mokytis būti savimi tarp kitų. Svarbiausias žodis čia yra “būti” – pastebėti dalykus, kurie iškyla būnant santykyje, ir juos įvardinti, pažinti, prisijaukinti. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią progą.
Atrodo, kad šiandienos pasaulyje the ultimate vertybė yra veikimas. Esam vertinami, pripažįstami, apdovanojami už savo veikimą, darbus, pasiekimus. Ir taip trūksta erdvės tam tiesiog buvimui – tam buvimui, kuris dažnai nubloškiamas į laiko švaistymo kategoriją, tam buvimui, iš kurio kyla visa išmintis, visi brandūs sprendimai ir visi kūrybiškiausi veiksmai.
Padarykime pauzę. Sustokim. Pabūkim su tuo, kas mums svarbu. Su tuo, kas tikra.