GĖDA: PAKANKAMUMO BEIEŠKANT

Dalyvauju vizualizacijoje.

Matau save parklupusį: tokį pažeidžiamą, apimtą iš vidaus kylančio gilios gėdos jausmo. Pasimetusį lyg mažas berniukas, už kurio nugaros trūksta sienos – šiltos rankos, pritarimo ir paskatinimo.

Prikišu ausį prie tokio savęs ir visaip kaip bandau išgirsti, ko jam, tokiam palūžusiam, norisi? Stengiuosi išgirsti – o nesigirdi. Vietoje to girdžiu Antano balsą: jis tęsia vizualizacijos nurodymus, ir toliau veda gėdos pratybas.

Dar šiek tiek kantrybės.. ir pasigirsta to parklupusio manęs žodžiai – labai jau paprasti ir tuo pačiu giliai paliečiantys.

“Aš noriu patvirtinimo, kad esu pakankamas.”

Ir iš tikrųjų, kai sunku taip kad nebežinau kur dėtis, šitai yra mano giliausias poreikis. Ir ta teorija, kurią gavau apie gėdą, dabar ateina į pagalbą. Aplanko aiškumas, kad toksiškai gėdijuosi ne savęs.. o suvokimo, kad IŠ ESMĖS nesu pakankamas. Jog tam, kad su manimi būtų viskas OK, kažko svarbaus trūksta.

Tuomet norisi ieškoti patvirtinimo iš aplinkos, kad su manimi viskas gerai – norisi kurti santykius, kurie suteiktų tą patvirtinimą ir saugumą, kuriame galėčiau lyg po mamos sparneliu pasislėpęs tarpti.

Suprantu, kad tėra vienas kelias: paprašyti savęs. Ar galiu pats sau patvirtinti, kad esu pakankamas? Kad man nieko esminio netrūksta? Šiluma aplanko viduje, kai leidžiu sau pabūti su ta mintimi. Taip, galiu patvirtinti: „esu pakankamas. Aš – pakankamas.”

Tai man – prisilietimas prie kažko nauja. Meilės sau teritorija iki šiol mano pažinta daugiau mažiau tik teoriškai. Gera pagaliau sugrįžti į save ir viduje atrasti nors kruopelę to saugumo ir palaikymo, kurio, atrodo, šitiek laiko bergždžiai ieškojau kituose.

Ar išvis įmanoma jį rasti kituose? Nežinau, veikiausia ne. Tada jaučiuos besivaikydamas to, ko praeityje negavau. Užuot priėmęs faktą, kad kadaise nesulaukiau norimo pritarimo, šiandien ieškau to pritarimo kituose. Ir ieškau ne bet kokio pritarimo, o būtent to, kurio man trūko tada, prieš 20 metų. Ieškau to, kas tikrovėje neegzistuoja.

Džiaugiuosi, turėdamas stiprybės į tai šiandien drebančia širdimi pasižiūrėti. Ir atsiverti galimybei save patį priimti, sušildyti, pasirūpinti savimi kaip tuo mažu berniuku, pasimetusiu vidury lauko ir besidairančiu užuovėjos.

Ryšys su savimi matyt ir bus efektyviausias priešnuodis tiems paralyžiuojančios gėdos toksinams, šitiek laiko terorizavusiems mano kraujo lasteles. Tik svarbu šiame triukšmingame ir besaikio dėmesio reikalaujančiame pasaulyje rasti jėgų atsigręžti į save.