GENTIS: KUO SVARBI VYRŲ BENDRYSTĖ

Kai prieš metus su dar penkiais vyrais susibūrėm į krūvą ir nutarėm kas mėnesį susitikti kad pasikalbėtume apie tai, kas mums rūpi, žiūrėjau šiek tiek skeptiškai į visa tai. Tuo metu turėjau laviną veiklos ir net sau minutėlę skirti buvo iššūkis.

Jau po pirmų dviejų susitikimų pasidarė aišku, kas yra prioritetas. Tą erdvę, kur kas mėnesį susitinkam pakalbėt apie tai, su kuo norisi kalbėtis tik vyrų kompanijoje, pradedu vertinti labiau už savo laisvalaikį. Labiau už poilsį ir atostogas. Gal net labiau už atvirą pokalbį su tėvais ir tikrai labiau už saviugdos seminarus. Tai ugdo kažkurią labai svarbią ir esminę mano asmenybės dalį.

Jaučiuosi, kad man labai pasisekė, kad turiu draugų, kurie ne apie mašinas, kašį ir geriausius alaus brendus tesugeba pakalbėti. Kad žinom vertę dalintis tuo, kas mus riboja nuo buvimo savimi, nuo atvirų santykių, nuo pasitikėjimo. Kad turime drąsos pasakyti draugams net ir tai, ką pačiam sau kartais gėda pripažinti. Kad turime pakankamai kantrybės ir atjautos klausytis ir iš tikrųjų išgirsti.

Būti tarp vyrų ir nekonkuruoti su jais man reiškia daug. Būti tarp vyrų ir gauti priėmimą iš jų net kai pats save plaku už netobulumą, man reiškia daug. Būti tarp kitų vyrų, kurie mano akivaizdoje išdrįsta pasiekti tas savo dalis, kuriose tamsu, beprasmiška, gėda – man reiškia daug.

Šiandien tėčiams neįprasta leisti laiką su savo sūnumi. Sūnui neįprasta leisti laiką su savo tėčiu, dėde ir seneliu. Didelė berniukų dalis auga tarp moterų, ir kaip tada žinoti dar augančiam protui, ką reiškia būti vyru? Belieka prisigaudyti stereotipinių įvaizdžių, visuomenės ir aplinkinių lūkesčių, ir stengtis juos atitikti.

Ir taip, toje ilgalaikėje pastangoje žodis „priklausyti” virsta žodžiu „atitikti”. Čia ir prasideda kelionė iš savęs, nuo savęs, į ten, kur nebėra į ką atsiremti, o asmeninį progresą matuojame kitų vertinimais. Ir taip, vyrai pameta save, kad atitiktų, kad pritaptų prie „tikrų vyrų” kompanijos, kad įtiktų moterims, darbdaviams ir laikraščių pardavėjams.

Džiaugiuosi atsiradusia erdve pažinti save tokį, koks esu, net tada kai norisi susigūžti ir verkti iš skausmo ir kai kitų vyrų palaikymas ir paskatinimas suteikia drąsos nepabėgti. Šita mūsų erdvė yra mūsų gentis. Tai bendrystė vyrų, kurie drąsą pažįsta ne per išorinį įvaizdį, o per vidinę patirtį.

Prieš mėnesį savaitgalio žygio į Labanorą metu mes statėme vigvamą, kad vakare galėtume viduje prie laužo kelti naujus klausimus.

Ir tokioje gentyje būti yra tikrai nelengva. Susitikimai labiau panašėja į terapiją, į atsakomybės už savo žodį prisiėmimą, į empatijos lavinimą ir konstruktyvaus bendravimo intensyvą, negu lengvabūdišką pasišnekučiavimą prie arbatos.

Kyla įtampų, kylą konfliktų ir išbandymų, tik visi žinome, kad čia yra saugu pasimokyti juos spręsti, nes visų intencija viena – geriau pažinti save santykyje su kitais.

Kai skaitau su vyrais dirbančių terapeutų knygas, kai matau kuo vyrai gyvena ir kokius klausimus kelia, darosi vis aiškiau, koks stiprus ir reikalingas vaistas yra laikas tarp vyrų. Noras įtikti moterims, vengimas kitų vyrų, konkurencingumas, atšipęs jautrumas savo ir kitų jausmams ir nežinojimas, ko iš tikrųjų – giliai giliai – mes norim. Visi šitie mazgai pradeda atsipalaiduoti pradėjus eiti gilyn į saugų ryšį su kitais.

Ne veltui šitiek kalbama apie iniciaciją ir apie vyresnių vyrų ar mentoriaus svarbą berniuko gyvenime. Bet apsidairius aplink ir pamačius tikrovę tokią, kokia ji yra, net ir neturėję tos bendrystės kai jos reikėjo labiausiai, galime iniciaciją ir sugrįžimo į save kelionę pradėti šiandien. Svarbu surasti žmones, kurie galėtų tą liudyti ir eit kartu.