GYVENAME KARTĄ, BET KIEKVIENĄ DIENĄ

Liga visada yra savotiškas kvalifikacijos kėlimas. Taip sako terapeutas Aleksandras Alekseičikas knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną”.

Ir tikrai. Savaitės būta pribloškiančiai sunkios. Penktadienį apsirgau. Lyg tyčia žiūriu – prie lovos akis bado jau senokai padovanota bet vis dar neperskaityta knyga apie jau seniai dominančią Alekseičiko psichoterapiją, kuri, nors vertinama kontraversiškai, man atrodė turinti kažką gyvo ir labai tikro.

Šeštadienį per dieną perskaičiau jo knygą. Štai tau ir kvalifikacijos kėlimas.

Dvasingumo ir psichologijos intuityvus sukergimas, galima sakyti, mane joje sužavėjo labiausiai. Tai kaip tapyba, kurioje svarbiausi yra ne teptukai, ne technika, o pats tapytojas.

Ne paslaptis kad 10 intensyvių gyvenimo metų skyriau dvasiškumo pažinimui ir tik po to įžengiau į saviugdos, psichologijos ir terapijos teritoriją. Nuo pat pradžių bet kokia ‘logija’ man atrodė per daug ribota, kad joje būtų galima sutalpinti žmogų su savo neišmatuojama dvasingumo dimensija. Gal todėl ir nesiveržiau į mokslus, ir ėmiausi to, kas atrodė svarbu ir neatidėliotina – atsakyti bazinius egzistencinius klausimus: kodėl čia esu? Kokia prasmė gyventi gyvenimą? Kodėl nuo mažens nepalieka jausmas, kad kiekvieną gyvenimo akimirką praleidžiame kažką labai svarbaus?

Tiesa, mano dvasiškumo terminologija skiriasi nuo Alekseičiko, nes jis naudoja Krikščionių terminus. Bet matau, kad visi tie metai su ilgais intensyviais atsiskyrimais meditacijoms mane praturtino gebėjimu pažinti esmę už žodžių, kurią kiekvienas brandus žmogus geba iškomunikuoti nepaisant religijos pavadinimo.

Alekseičiko dvasinė psichoterapija atrodo kaip kūryba, kuri intensyvi, kartais nuožmi ir netikėta, bet jis, kaip žmogus, procese dalyvauja pilnai, neišduodamas savo supratimo, kas yra meilė kitam ir kas yra tikras susitikimas terapeuto su klientu.

„Humanistinė psichologija idealizuoja žmogų ir kiekvieno iš musų individualius skirtumus.
To padarinys – neretai nuslystama į vitališkumą, gamtiškumą, pamirštant, kad be vertikaliojo lygmens, be dvasingumo žmogaus gyvenimas panašus į pelkę.” Svarbi žinutė knygoje yra apie dvasiškumo ir terapijos dermę, apie tikro, gyvo santykio su kitu žmogumi svarbą psichoterapijoje ir bet kokiame darbe su žmonėmis.

Dabar matau kokia reikšminga man buvo ir egzistencinio koučingo mokykla, kurią teko praeiti, kaip pirmi žingsniai ir įvadas į darbą su žmonėmis. Ir jautrumas savo paties jausmams ir pojūčiams, kuris pasirodo yra vienintelis būdas empatizuoti ir iš tikrųjų susitikti. Ir eilę metų Anglijos miesteliuose darbe su neįgaliaisiais pažinimas to, kiek daug pasaulyje vis tiktai yra kentėjimo – tiek fizinio, tiek dvasinio.

Pasak Alekseičiko, „sveikata tikrai nėra sterili busena, veikiau tokia, kiek juokaujant, kai kiekvieną dieną skauda skirtingose vietose. Man priimtiniausias sveikatos apibrėžimas – gebėjimas kiekvieną kartą naujai suvokti ir atkurti išorinio ir vidinio pasaulio įvykius. Tai gebėjimas kurybiškai reaguoti į pasaulį, būti kūrėju.”

O kada mes nustojame būti kūrybiški? Kai pametame bendrą vaizdą. The big picture. Čia kaip iš piešimo pamokų: jei piešdamas apskritimą nustosi matyti visą lapą, galiausiai linijos nesusitiks. Taip ir gyvenime: kai pametame save, savo misiją, tikslus, kryptį, sveikatą, vardan kažko, kas trumpam bet su dideliu trenksmu įsiveržia į gyvenimą, tada sveikatos nebelieka. Sergame. „Sveikata visada susijusi su dinamika, kūrybiškumu. Savo ruožtu liga – tai gyvenimo susiaurinimas, suplojimas, laisvės trūkumas, atskirų fragmentų valdžia visumai.”

Ir galiausiai, labai aiškiai komunikuojama žinutė, kad kitam aš galiu duoti tik tai, ką pats turiu. Jei turiu meilę sau, galbūt turėsiu jos ir kitam. Jei nemyliu savęs, neturėsiu iš ko mylėti kitą.

„Jei žmogus dalinasi su kitu obuoliais, vadinasi, jis turi obuolių. Jei žmogus dalinasi su kitais idėjomis, vadinasi, jis nebeturi obuolių.” Šitas aforizmas man atrodo labai gražiai apibūdina Alekseičiko psichoterapiją.

Praeitą pavasarį, kai dalyvavau jo kasmetiniame praktiniame psichoterapijos seminare, aš nustebau. Tai buvo panaši nuostabą į tą, kurią patyriau pirmąkart iš lėktuvo išlipęs Indijoje. Buvau girdėjęs nemažai pasakojimų ir skaitęs istorijų, bet tikrovėje patirtis neprilygo nė vienam iš mano susikurtų įvaizdžių.

Galiausiai net jei vietomis įžvelgiau pavojų ar jautrumo stoką gilesniam susitikimui, mačiau tokį intensyvų ir nesuklastotą tikrumą, kuris šiandien mūsų aplinkoje jau įrašytas į raudonąją knygą. To tikrumo ilgesį Robertas Petronis palydėjime taikliai atspindėjo primindamas ironišką daktaro posakį: elektros stulpai – tai tarsi gerai „pafotoshopinti” medžiai.

„Negerai, jei žmogus sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs paimti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti,” sako Alekseičikas. Taip mano šeštadienis namuose sveikstant – pakankamai lėtai, su leidimu sau neskubėti – atrodo bus pelnytas apdovanojimas.