KAI PYKTIS GYDO

Stoviu dešimties žmonių rate ir spoksau suglumęs, kol jie visi kūno judesiais bando suvaidinti jausmą, užrašytą ant lapelio ir užklijuotą man ant nugaros. Jaunimo linijos praktinio užsiėmimo užduotis man – įvardinti jausmą, kurį aplinkiniai judesiais inscenizuoja.

Ir aš bandau. Ir niekaip nepataikau. Žmonės kaip išmanydami stengiasi, mainosi… Mane apima beviltiškumas. Turbūt niekada neatspėsiu, pagalvoju. Užduotis užsitęsia, pajuntu nuovargį… Pastebiu, kad bejėgiškai jaučiuosi ne tik aš, bet ir visi kiti.

Pasiduodu. Kapituliuoju. Nežinau!

Nuima popierėlį man nuo nugaros. O ten parašyta: “BEJĖGIŠKUMAS”.

Net įsižeidžiau, atrodo, viduje tai pamatęs. Pagalvoju, gal mokytoja tyčia parinko man popierėlį su tokiu užrašu, nes jai atrodau bejėgiškas? Per gyvenimą jau buvau pastebėjęs, kad mėgstu kartais priimti bejėgio poziciją ir leisti sprendimą priimti kitiems. Arba likimui. Juk taip lengviau – tada pačiam nereik atsakomybės nešti. Iš kur ji žino? Gal čia sutapimas?

Ir būtent su šiuo klausimu nuėjau į trijų dienų intensyvią terapijos grupę. Nuėjau beveik sirgdamas. O “beveik sirgau” jau kokį mėnesį – ištisai. Vis atkrentu ir vos atsistoju ant kojų, jau, žiūrėk, peršalimo simptomai vėl kaulus braškina. Ir pernai rudenį buvo tas pats. Ir prieš tai. Terapinės grupės metu nenagrinėjau savo peršalimo, bet buvo smalsu patyrinėti tai, kaip sau leidžiu pastovėti už save. Pradėjau vis dažniau sakyti tai, kas man svarbu. Nebenutylėti, išreikšti savo jausmus – net ir pyktį. Ypač pyktį.

Esu pradėjęs kolekcionuoti situacijas, kuomet viduje kylantis pyktis mane gelbsti – jis tarsi įgalina veikti, daryti, kurti, pasitikėti, išvaduoja iš bejėgiškumo jausmo. Tai buvo viena tokių situacijų.

Vakare, po antros terapijos dienos gulėdamas ant žemės ir ilsėdamasis, pajutau viduje stiprų pyktį dėl to, kad šitiek gyvenime sergu. Net dabar, gulėdamas, jaučiuosi silpnas, geriu vaistus nuo peršalimo, kad ištempčiau dieną. Supykau. Ant visos tos situacijos aš supykau taip stipriai, kaip niekada nebuvau supykęs. “Kiek galima!?” – pagalvojau. “Kiek galima sirgti? Ar tikrai aš bejėgis ir visa tai man nuleista iš dangaus?”

Labai aiškiai pajutau tą pyktį kūne, kylantį kažkur pilve ir pasiekiantį krūtinę, gerklę, tada ją taip užkaitinantį, kol nebelieka vietos skausmui, o vietoje to lieka jausmas, kad aš galiu. Kad aš turiu balsą. Kad galiu rinktis, kaip noriu eiti per gyvenimą. Tik nuo manęs priklauso, kokioje stovėsenoje esu kiekvieną akimirką, o tai kuria mano savijautą ir patiriamą tikrovę.

Nežinau ar tai, kad ryškiai jaučiu kūno pojūčius, yra vienas iš ilgametės meditacijos ir valingo pojūčių stebėjimo padarinių – o gal pojūtis ir buvo be galo ryškus – tačiau tas pykčio sukeltas pojūtis man įstrigo. Aš jį įsiminiau. Jau tą vakarą grįžęs namo supratau, kad vaistų nebereikia.

Šiuolaikinio žmogaus žema savivertė – opus klausimas. Kaip ją pakelti? Vidinė bejėgiškumo pozicija sukuria stiprius psichologinius mazgus su akivaizdžiais fiziniais padariniais. Mano patyrimas parodė, kad pykčio energija veikia kaip priešnuodis savigailai. Juk negali pykti ant kito ir tuo pat metu gailėtis savęs – tai neįmanoma! Pyktis, be signalo apie peržengtas mano asmenines ribas, pasąmonei transliuoja svarbią žinutę: “aš galiu.” Pyktis – tai jėga arba energija, kurią, šiek tiek to pasimokę, galime nukreipti ten, kur norime.

Teisingai panaudotas ir kūrybiškai nukreiptas pyktis gali būti ne tik terapinį poveikį turinti emocija, padedanti augti asmenybei, bet ir pakeisti santykių kokybę, padaryti juos labiau betarpiškus, tikrus ir nesuvaidintus.