KAIP BAIMĖ GALI MAN PADĖTI?

Atsitiko įdomus sutapimas. Ruošiausi pirmadienio Points of You vakarui, kurio temą išsirinkome bendromis jėgomis, aktualią kone visoms būtybėms. Tai buvo baimės tema. Ir atsitiko netikėtas dalykas.

Tą trečiadienį pirmąkart kaip svečias užsukau į lietuvių Toastmasters klubą, kur vienos iš kalbų tema lyg tyčia buvo baimė. Vienas vyrukas, sulaukęs savo eilės, atsistojo priešais visus ir atsivėdėjęs papasakojo, kaip jo gyvenimas susivyniojo tokiu būdu, kad atsigręžęs atgal jis pamatė savo baimę kaip pagrindinę varomąją jėgą.

Kadangi tema buvo tai, kuo gyvenau tą savaitę – lokatorius laikiau aukštai gaudydamas signalus, kurie galėtų praturtinti pirmadienio užsiėmimą – pranešėjo kalba sužadino smalsumą. Ir turbūt pagrinde todėl, kad dėl jo turimo akcento nesugebėjau suprasti visko taip gerai, kaip norėjosi, vėliau užkalbinau jį dar kartą ir jis mielai pasidalino savo idėjomis.

Pasirodo gyvenimas jam padėjo suprasti vieną svarbų dalyką. Savo emocijomis mes galime ir net turėtume pasinaudoti. Juk šiaip ar taip jos yra ir nuo jų niekur nepabėgsime. Tai užuot su jomis kovoję, geriau jau jas išnaudotume, kad mums padėtų gyventi taip, kaip norime. Užsirašiau kilusias mintis, kurios pagimdė šūsnį išradingų klausimų pirmadienio vakarui.

Points of You vakaro metu dalinomės kiekvienas apie savo santykį su baime. Pagrindinė mintis, kuri nepalieka po užsiėmimo, yra tai, kad dauguma mūsų baimių turi funkciją, ir mes dažnai nusigręžiam nuo savo baimės dėl viduje kylančio nepatogaus jausmo. Jausti baimę nepatogu.

Na gerai. Jei baimė apsilankė tam, kad mus nuo kažko apsaugotų, o mes dedame visas pastangas, kad nuo jos pabėgtume, kas tuomet vyksta? Baimė tai nepradingsta. Mes galbūt neleidžiame reikštis svarbiam apsaugos mechanizmui, nusigręžiame nuo to, kas yra mūsų dalis, su viltimi, kad pavyks išsisukti nepastebėtiems. Tas pat galioja ir neracionalioms baimėms, kurios kyla neaišku iš kur ir prašosi dėmesio. Kuo labiau stengiamės nuo jų nusisukti, tuo atkakliau jos reikalauja dėmesio.

Jei baimė yra mūsų dalis, ar reiškia, kad ji mus ribos visą gyvenimą? Vienas dalykas tapo labai aiškus vakaro metu. Jei kovosiu su baime, ji man kils kaip nenugalimas priešas. O jei išmoksiu ją įvardinti, pripažinti ir kažkiek priimti, pastebėsiu, kad baimė mažiau mane riboja.

Geriausia, ką galime padaryti, kai pričiumpame save išsisukinėjant – kai nesąmoningai stengiamės kažkur užkonservuoti kylančią baimę ir atidėti ją vėlesniam laikui – ją įvardinti. Juk baimė yra viena iš emocijų, kurių kiekviena turi paskirtį. Kaip pyktis padeda brėžti ribas ir sužadinti energiją, džiaugsmas suteikia gyvybės, liūdesys priverčia sulėtėti ir nusileisti į gelmę, taip baimė siunčia savus įspėjimo signalus apie suvokiamą pavojų.

Žinoma, baimė kaip psichinio sutrikimo dalis gali būti susijusiu su aklai besikartojančiais proto mechanizmais, kuriuos svarbu keisti terapijos ar gydymo pagalba. Tačiau didžiąją dalį baimių galima pažinti artimiau įvardinant: 1) kokia tai baimė – ko konkrečiai bijau, 2) kokie pojūčiai kyla kūne esant baimei ir 3) ko man norisi.