Kodėl vyrams neveikia elgesio receptai?

Nesunku pastebėti, kad su vyriškumo supratimu mūsų visuomenėje dedasi keisti dalykai. O kad nebūtų nuobodu besikuriančios vyriškumo mokyklos prisideda prie painiavos kūrimo.

Nuo tada, kai įkūriau „TIKRAS“ projektą, vesdamas grupes ir asmeniškai dirbdamas su vyrais matau dvi esmines dalis, kurias vyras savo tempu stiprina siekdamas sveikatos. Tai vidinis stuburas ir širdies sritis. Į stuburo kategoriją įeina vidinės savybės, tokios kaip ryžtas, valia, kryptingumas, aiškumas, veiksnumas, ištvermė, pasitikėjimas, drąsa, tvirtumas, atsakomybė. Tuo tarpu širdies sritis apima emocijas, poreikius, kūno pojūčius, intuiciją, intymumą ir gebėjimą kurti santykius, jautrumą ir empatiškumą.

Tvirtas stuburas ir atvira širdis.

Didelė dalis vyriškumo mokymų susitelkia ties vidinio stuburo stiprinimu. Ir tai yra gerai, nes turėti tvirtą stuburą svarbu. Problemos prasideda, kai neatsižvelgiama į priežastis, dėl kurių tas stuburas tapo silpnas. O priežastys – dažnai neakivaizdžios – slepiasi širdies srityje. Kaip tie kadaise giliai viduje užveržti mazgai, kuriuos atrišti prireikia daug pastangų: drąsos, valios, kryptingumo, ryžto ir kitų vidinio stuburo savybių subtilesniame lygmenyje. Kitaip tariant, vyras turi įsiklausyti į savo širdį ir ugdytis vidinį stuburą, kad galėtų ją stiprinti.

Tai nauja brandaus vyriškumo samprata, kurios poreikį šiandien pastebi vis daugiau vyrų. Naujas iššūkis vyrui yra panaudoti tradiciškai vadinamas „vyriškas“ savybes tam, kad įdarbintų moteriškomis laikomas žmogiškas savybes ir atvertų sau naujas galimybes. Ir tai nėra egocentriškas siekis. Savęs įgalinimas viduje ugdant daug gilesnį ir subtilų sąmoningumą neišvengiamai pasireiškia ir geresnių santykių forma šeimoje, ir nuoširdesniu atliepimu į bendruomenės poreikius, ir indėliu į visuomenės augimą.

Neužstrikime prie akivaizdaus.

Kas yra tie simptomai, ties kuriais neretai stringa vyriškumo mokyklos ir nesąmoningi auklėjimo metodai? Pavyzdžiui: vyras daug sėdi prie televizoriaus; vyras bijo prisiimti atsakomybę; vyras atidėlioja svarbius sprendimus; vyras vengia konfrontavimo; vyras nežino, ko nori.

Galima prirašyti daugybę sprendimų, ką būtų galima kiekvienu atveju daryti. Pavyzdžiui, jeigu daug sėdi prie televizoriaus, tai pradėk sportuoti. Jei bijai priimti sprendimus, tai suprask, kad be jų tu niekada nesuaugsi, ir išdrįsk prisiimti atsakomybę. Jei vengi konfrontavimo, tai imk pavyzdį iš archetipinių vyrų pavyzdžių ir būk drąsus. Kol nežinosi, ko nori, negalėsi sukurti sveikų romantinių santykių – užsibrėžk naujų tikslų. Tačiau ar tikrai padeda tokie sprendimai? Jei ir padeda, tai ar ilgam? Ko gero ne.

Kokios šitų simptomų priežastys?

Peržvelkime keletą scenarijų. Tarkime, vyras augdamas patyrė patyčias ir emocinis atsakas buvo labai stiprus. Negavęs galimybės išvėdinti viduje susikaupusią emocinę įtampą, iki šiol nežino, kaip atsigauti nuo šio patyrimo sukeltos vidinės traumos. Vyras jaučia nepilnavertiškumą ir gėdą dėl savo gebėjimų stokos, išvaizdos, elgesio įpročių, viduje kylančių emocijų ir sumaišties. Vyras jaučiasi neatitinkantis vyriškumo standartų ir iš to kyla intensyvi baimė, kad jis bus nepriimtas, atstumtas, vienas.

Vyras net ir suaugęs išgyvena ryšio su tėvu trūkumą. Užkamšyti šį trūkumą ir iš to kylantį skausmą jis beviltiškai stengiasi romantiniais santykiais, sportu, atranda užsimiršti padedančią priklausomybę: alkoholis, darboholizmas, seksas, pornografija. Palaikymo, kurio negavo augdamas, jis desperatiškai ieško klaidingose vietose: romantiniai santykiai įgyja motinos ir sūnaus dinamiką.

Dėl bendražmogiškų poreikių susiformuoja malonaus vyruko sindromas ir noras įtikti kitiems. Kiekvienas iš mūsų norime būti kažko didesnio už save dalimi. Negavę priėmimo, pradedame ieškoti būdų pritapti: įtikti kitiems ir atitikti jau sukurtus standartus.

Kita vertus, tradiciškai suprantamą „mačo“ vyriškumą sėkmingai įvaldę vyrai gyvenime taip pat patiria iššūkių. Ir kai kurie iš jų labai stiprūs iššūkiai. Problema ta, kad jie neturi įrankių, kaip dorotis su iššūkiais, didesniais už save – ypač jeigu jie kyla iš vidaus, kur iki šiol buvo griežtai draudžiama zona. Zona „Negalima.“ Zona „Išvadins boba.“ Ir kodėl statistikos duomenimis 82 procentai* visų šalies savižudybių atliekamos vyrų? Man atrodo, kad atsakymas akivaizdus.

Įsivaizduok situaciją, kai tau yra 30 kartų sunkiau – emociškai, fiziškai, egzistenciškai ir dvasiškai – negu pačią sunkiausią iki šiol patirtą gyvenimo akimirką. Nebėra nieko, už ko galima užsikabinti. Viskas, kas iki šiol veikė, nebeveikia. Ir taip pat įsivaizduok, kad esi vyras, visą gyvenimą augęs aplinkoje, kur kreiptis pagalbos tabu. Kur jausti negalima. Kur net pažvelgti į tai, kas dedasi vidiniame pasaulyje, yra didelė gėda. Ar jauti, kokia slegianti našta staiga užkrinta ant pečių? Tai juk aklavietė, iš kurios nėra išėjimo.

Tai ką daryti?

Šiai dienai yra svarbu, kad kuo daugiau žmonių prisijungtų prie misijos padėti vyrams (ir moterims!) susigrąžinti natūralų ryšį su savimi.

Didelio darymo čia nėra, užtenka pamažu keisti įsitikinimus apie tai, koks yra vyro ir moters apibrėžimas – pamažu įsivardinti vidines nuomones ir elgesio vertinimus, kurie slegia mus pačius ir mums svarbius žmones. Laikui atėjus juos bus nesunku pakeisti naujais ir paleisti.

Šio klausimo neišspręsi mechaninio elgesio receptais. Tai vidinio sąmoningumo klausimas, kuomet pokyčiai galimi tik per supratimą ir įsisąmoninimą viduje vykstančių procesų – poreikių, jausmų, interpretacijų, intuicijos, pojūčių ir visų jų dermės. O pokytis mus ištinka savaime, atėjus laikui.

Ignas Genys
Vyrų saviugdos projekto „TIKRAS“ įkūrėjas

* Duomenys paimti iš Valstybinio psichikos sveikatos centro 2013 m. savižudybių statistikos.