KOUČINGAS: GRĖSMĖ PRARASTI TAI, KAS TIKRA

Buberio žvilgsnis į savivalę, kaip į ribojantį reiškinį, atveria akis.

Kaip pažinti laisvę tam, kuris gyvena iš savivalės? Kaip laisvė susijusi su likimu, taip savivalė susijusi su fatumu. – Martin Buber

Savivalė, tikslų siekimas ir beatodairiškas iniciatyvumas iš tam tikro atskaitos taško žiūrint pasirodo kaip mus ribojantys. Ant savivalės pastatytas visas populiaraus gyvenimo koučingo pyragas, kaip ir asmeninis nepriekaištingos ateities siekis ima netekti prasmės. Nes ta akimirka, kuomet iš tikrųjų susitinkame su kitu, kai būname AŠ ir TU santykyje – esame atsidavę tam, kas mums nepavaldu. Pasitikėjimas pasauliu tuomet įgauna daugiau prasmės už savavališką kūrimą, kuris mums neleidžia perlipti savo pačių ribotumo.

Iš čia kyla impulsas pasitikėti. Koks yra mano santykis su pasauliu? Jei juo pasitikiu, tuomet gyvenimo įvykius priimsiu su dėkingumu. Antraip, viduje kils nenumaldomas nesaugumo jausmas ir noras suvaldyti gyvenimą, sukontroliuoti įvykių eigą; iš čia rasis savęs įgalinimo kultas, kuris lavins savivalę, padės siekti tikslų ir tuo pat metu tolins žmogų nuo gyvo santykio ir tikėjimo gyvenimu.

Buberis sako, kad “savavalis žmogus netiki ir nesusitinka. Jis nepažįsta sąsajos, jis pažįsta tik drugio krečiamą išorinį pasaulį ir drugio krečiamą savo aistrą tą pasaulį naudoti.”

Taip šiandien populiarėjantis gyvenimo koučingas, atrodo, susiduria su pavojumi netekti esminės žmogaus saviugdos detalės – gyvo santykio su pasauliu. Tikslų kėlimas ir savęs įgalinimas veikti patys savaime nėra žalingi, jie labai naudingi ir būtini saviugdos kelionėje, tačiau visame kame yra vidurio kelias. Svarbu pasinaudoti savo valia, kad nepasiklystume ir išlaikytume norimą kryptį, tačiau taip pat svarbu neprarasti gyvo santykio su aplinka – santykio, kuriame atvirai priimame savo ribotumą, pasitikime gyvenimu ir puoselėjame savo dėkingumą.