AUKOS VAIDMUO IR NORAS ĮTIKTI

Ko gero turiu ne vieno dešimtmečio senumo įprotį nublokšti save į susiliejimą santykyje. Nuo mažens save laikau geru, nuoširdžiu, jautriu, empatišku. Nešuosi giluminę prielaidą, kad pasaulis pagal apibrėžimą gera vieta ir jo žmonės atjaučiantys. Tik sunku atsakyti į klausimą, kas aš, kaip vienetas?

Santykiuose kartais ištinka susiliejimas, kuomet save tapatiname su kitais: savo partneriu, artimaisiais, draugais, visu pasauliu. Kai atjauta sau reiškia atjautą kitiems, rūpinimasis savimi nebesiskiria nuo rūpinimosi kitais, tuomet kaip šalutinis viso to produktas gimsta slapti kontraktai ir manipuliatyvus elgesys.

Slaptas kontraktas yra prielaida, kad kitas žmogus pats susipras patenkinti mano poreikius. Jei būsiu jam geras tai ir jis man bus geras. Tai vienpusis susitarimas: jei patenkinsiu tavo poreikius, tu patenkinsi mano. Ir taip atsisakydamas savęs vardan kitų, sėju dirvą naujam įsitikinimui: jei būsiu pakankamai malonus kitiems, tada jie atlieps į mano poreikius. Randasi noras įtikti. Retkarčiais, labai atidžiai apsidairęs, pastebiu, kad noras įtikti yra pagrindas, iš kurio kyla didelė dalis pastangų mano gyvenime.

Visa tai kaip šešėlis lydi aukos vaidmuo. “Jei aš, žiūrėk, įdėjau tiek pastangų, patyriau tiek nepatogumų, šitaip apleidau save tam, kad tave pamaloninčiau, tuomet tu tikrai turėtum patenkinti mano poreikius.” Kai tokie mainai neįvyksta – kitas pats nesusipranta suteikti man to, ko aš noriu, – pasijuntu apleistas. Ir į visa tai teatsakau mintimi: “matyt nepakankamai pasistengiau.” Taip slaptų kontraktų ciklas tęsiasi.

Tą pastebėjus tampa aiškiau, kaip iš susiliejimo su žmonėmis kyla toksiškas noras įtikti. Kai matau save kaip pratęsimą kitų, o kitus – kaip pratęsimą manęs, tuomet tai yra natūralu. Juk normalu tikėtis, kad viena organizmo dalis sureaguos į kitą organizmo dalį, ir nereikės siųsti “oficialios telegramos” su prašymu. Tačiau egzistencinė realybė kitokia. Žmonės, net ir gyvendami bendruomenėse, visuomenėse, šeimose ir turėdami artimų sielos ryšių, yra atskiri. Viena iš bazinių raidos pamokų kiekvienam žmogui yra pasirūpinti savo poreikiais – fiziniais, dvasiniais, psichologiniais. Kad tai įvyktų, svarbu įvardinti ir iškomunikuoti savo poreikius.

Būtų gerai, jei pasaulis neprašytas suteiktų mums tą saugumą, intymumą ir meilę, kurią būdami vaikai galbūt patyrėme mamos glėbyje. Jei mūsų poreikiai būtų automatiškai patenkinti, būtų kur kas paprasčiau gyventi. Bet tada šitas reikalas būtų per paprastas vadintis gyvenimu. Kaip R. Glover yra pasakęs, “Nėra nieko, kas būtų atsiųstas į šį pasaulį tam, kad pasirūpintų mūsų poreikiais.”

Paradoksalu, tačiau norėdami pasaulyje gyventi pilnavertiškai, turime atsiskirti nuo jo ir susikurti savo atskirą tapatumą. Susikurti savarankišką, nuo kitų nepriklausomą, niekam neskolingą, save.