
IŠ KO SUSIDEDA SANTYKIAI?
- Paskelbė Ignas Genys
- Paskelbta 02/08/2018
Besiruošdamas seminarui apie santykius aptikau Alain de Botton kalbą apie sudedamąsias santykių dalis, pavadinimu „Kodėl apsiženysite su netinkamu žmogumi” (Why You Will Marry the Wrong Person). Alain dosniai su humoru dalinasi mintimis apie gebėjimą atsiverti ir pažeidžiamumo svarbą santykiuose – apie tai, kas meilė yra ir kas ji nėra, apie perfekcionizmą ir apie “pakankamai gerų” santykių kūrimą.
Pažeidžiamumas neretai apibūdinamas kaip sveikų santykių centrinė ašis. Todėl, kad tik gebėdami atsiverti ir antrajai pusei parodyti savo silpnąsias puses, galime tikėtis, kad ir mums atsivers. Aišku, atsiverti nėra lengva. Kyla baimė, kad kiti be didelių pastangų gali sukelti mums skausmą. Tačiau bendraujant su artimaisiais ši proto intencija drąsiai parodyti save nesaugų – galbūt paprašyti pagalbos ar paramos – skatina kitą žmogų sujautrėti, įsiklausyti ir iš tikrųjų išgirsti. Tokia pažeidžiamumo pozicija stiprina ryšį ir suteikia santykiams brandumo. Tai tarsi vidinio pažeidžiamumo raumens ugdymas – kuo toliau, tuo lengviau tampa likti atviram prieš kitus.
Alain de Botton savo kalbos metu negailestingai griovė iliuzijas apie meilę. Pasak jo, meilė, kaip ją neretas supranta, tėra miražas: labai tikėtina, kad mūsų išrinktasis arba išrinktoji šioje žemėje paprasčiausiai neegzistuoja.
Meilė, kaip ją supranta vaikas, yra tik gauti. Tuo tarpu meilė, kokia ji yra suaugusių santykiuose, yra tiek gauti, tiek duoti; tai – lygiaverčiai mainai. Taip gimsta iliuzija apie išrinktuosius ir idiliškos pasyvios meilės vaikymasis. Juk mes inertiškai siekiame tokios meilės, kurioje nereikia daryti nieko kita, kaip ją priimti. Bėda ta, kad tokia meilė prarandama kartu su kūdikio statusu. Čia Alain deromantizuoja meilės sąvoką į tai, jog ji yra veikiau darbas, negu likimo dovana.
Kaip su ugnimi, taip ir su meile – abi reikia kūrenti, kad neužgestų. Nes be nuolatinių pastangų santykiai liks pasmerkti trumpalaikėms paieškoms tų neįmanomų dalykų, kai išsiilgsime vaikystėje pamesto saugumo ir šilumos.
Šios mintys yra tarsi priešnuodis perfekcionizmui, tam giliam įsitikinimui, kad mūsų santykiai turi būti idealūs ir kad norėdami ilgai ir laimingai gyventi privalome rasti savo vienintelį (-ę). Čia Alain skatina palikti daugiau laisvės ir įveda naują sąvoką: “Pakankamai geri santykiai”. Gluminanti tiesa yra ta, kad absoliuti dauguma (beveik visi pasaulio žmonės) niekada neras žmogaus, su kuriuo jiems būtų lengva gyventi. Tačiau jie visi turi daug šansų sukurti “pakankamai gerus” santykius.
Čia išryškėja ir esminis asmeninės brandos elementas – embivalentiškumas. Pasak britų psichoterapeutės Melanie Klein, žmogus gali pasiekti vidinę brandą tik pajutęs gyvenimo embivalentiškumą – t.y. jausmus, kurie apima tiek teigiamus, tiek neigiamus tikrovės aspektus. Augdamas vaikas nesąmoningai pradeda suvokti, kad tikrovė labiau komplikuota – mažiau moraliai aiški ir tvarkinga, nei kada nors buvo galima įsivaizduoti. Ir tą sunku priimti. Tačiau anot Melanie Klein, mūsų gyvenime nėra beveik nieko absoliučiai tyro arba absoliučiai blogo – viskas tėra gluminantis gėrio ir blogio mišinys.
Iš pažiūros – skamba baisokai. Tačiau net jei ši pasaulėžiūra priverčia atsisakyti mūsų įprasto saugumo ir aiškios pasaulio tvarkos suvokimo, ji atveria naujas galimybes ir suteikia brandos žmogaus tarpasmeniniams santykiams.