MEILĖ IR SANTYKIŲ SUDEDAMOSIOS DALYS

Besiruošdamas seminarui apie santykius, aptikau Alain de Botton kalbą apie sudedamąsias santykių dalis, pavadinimu “Kodėl apsiženysite su ne tuo žmogumi” (Why You Will Marry the Wrong Person). Alain dosniai su humoru dalinasi mintimis apie tai, kas meilė yra ir kas ji nėra, apie perfekcionizmą ir apie “pakankamai gerų” santykių kūrimą.

Alain de Botton negailestingai griauna iliuzijas apie meilę. Pasak jo, meilė, kaip ją neretas supranta, tėra miražas, o mūsų išrinktasis arba išrinktoji, labai tikėtina, šioje žemėje paprasčiausiai neegzistuoja.

Meilė, kaip ją supranta vaikas, yra tik gauti. Tuo tarpu meilė, kokia ji yra suaugusių santykiuose, yra tiek gauti, tiek duoti. Tai – lygiaverčiai mainai. Čia pradeda aiškėti, kaip gimsta iliuzija apie išrinktuosius ir idiliškos pasyvios meilės vaikymasis. Juk mes inertiškai siekiame tokios meilės, kurioje nereikia daryti nieko kita, kaip ją priimti. Bėda ta, kad tokia meilė prarandama kartu su kūdikio statusu.

Alain deromantizuoja meilės sąvoką į tai, jog ji yra veikiau darbas, nei likimo dovana. Kaip su ugnimi, taip ir su meile – abi reikia kūrenti, kad neužgestų. Be nuolatinių pastangų santykiai liks pasmerkti paieškoms tų neįmanomų dalykų, išsiilgus vaikystėje pamesto saugumo ir šilumos.

Visa tai veikia kaip priešnuodis perfekcionizmui – įsitikinimui, kad mūsų santykiai turi būti idealūs ir kad norėdami ilgai ir laimingai gyventi privalome rasti savo vienintelį (-ę). Mano patirtis patvirtina teiginį, kad įmanoma sutikti artimą sielą, su kuria labiau už viską norėtųsi keliauti kartu per gyvenimą. Tačiau tai toli gražu nelygu pažadui, kad bus lengva.

Čia Alain įveda naują sąvoką: “Pakankamai geri santykiai”. Jo teigimu, absoliuti dauguma žmonių niekada nesuras žmogaus, su kuriuo jiems būtų lengva gyventi. Tačiau jie visi turi visas galimybes sukurti pakankamai gerus santykius.

Taip išryškėja svarbus asmeninės brandos elementas, embivalentiškumas. Pasak britų psichoterapeutės Melanie Klein, žmogus gali pasiekti vidinę brandą tik pajutęs gyvenimo embivalentiškumą, t.y. jausmus, kurie apima tiek teigiamus, tiek neigiamus tikrovės aspektus.

Augdamas vaikas nesąmoningai pradeda suvokti, kad tikrovė labiau komplikuota – mažiau moraliai aiški ir tvarkinga, nei kada nors buvo galima įsivaizduoti. Tą sunku priimti. Tačiau anot Melanie, mūsų gyvenime nėra beveik nieko absoliučiai tyro arba absoliučiai blogo – viskas tėra gluminantis gėrio ir blogio mišinys.

Iš pažiūros – skamba baisokai. Tačiau net jei ši pasaulėžiūra mus priverčia atsisakyti įprasto saugumo ir nustoti vaikytis absoliučios tvarkos, ji taip pat suteikia galimybę kurti brandų santykį su mus supančiu pasauliu.