Vipasanos meditacija: pojūčių kaleidoskopas

Sėdžiu mažame tamsiame kambarėlyje. Ir tyliu.

Ir taip kasdien jau dvidešimt septinta diena.

Už ventiliacijos angų girdisi šėlstančios beždžionės, takeliais šmirinėja karvės ir niekur neskubančios iguanos. Uodegas kedenasi povai. Džaipūro meditacijos centras dosnus gyvunijos įvairove. Daugybė indų ir keletas vakariečių diena iš dienos susitelkę į tai, kas vyksta jų viduje.

Jau nepirmąkart dalyvauju 30 dienų kurse. Ko tikėtis žinau. Nors, ką šiame besimainančiame pasaulyje iš tiesų gali žinoti? Aišku viena. Gerai, kad meditacijos celę gavau antrame pagodos aukšte, nes pirmajame medituojantys indai daug ir garsiai riaugėja.

Praėjus 26 dienoms, nurimusiu protu stebiu save tyloje. Ir apima jausmas, kad esu taip arti savęs.. Esu sugrįžęs į save taip giliai, kaip vargu ar esu buvęs kada nors gyvenime.

Ir mano skvarbus dėmesys ima judėti nuo galvos iki kojų lengvai ir sparčiai, ryškiai kaip niekad anksčiau jausdamas, atrodo, kiekvieną kūno molekulę. Ir mano ‘aš’ suvokimas pavirsta į kažką nauja. Visas kūnas staiga pasirodo kaip gyvas ir interaktyvus organizmas – nuolat cirkuliuojantis, vibruojantis ir savyje besimainantis mažų dalelių virsmas.

Toks proto būvis man jau kažkiek pažįstamas, tačiau šįkart neįtikėtinai aiškiai jaučiu kiekvieną pasikeitimą ir mikro-sujudėjimą viduje. Klausimų nebekyla. Nelieka jokio neaiškumo – tik patyrimas, kuris pats savaime yra atsakymas į milijoną sau užduotų ir dar nė nespėtų užduoti klausimų. Iš tokios pozicijos pajusti gilią bendrystę su visa žmonija atrodo lengviau, negu pasikasyti strėnas. Tyliai nusistebiu.

Sakau sau, čia vienas etapų, apie kuriuos pasakojo mokytojas. Ir proto aiškume iš atminties iškyla mokytojo žodžiai su nurodymais, kaip šiame etape dėmesį taip pat galime nukreipti į saulės rezginiu vadinamą centrinę kūno dalį. Ir iš tikrųjų, kad ir kur pasukčiau dėmesį savo kūne, jaučiu – aiškiai ir lengvai – vyksta subtilus virsmas. O ši centrinė dalis tarsi pripildyta nepažinto gilumo; atrodo, tai vienintelė manęs vieta, kurios dar nepažinau.

Jaučiant visaapimantį gyvumą viduje nukreipti skvarbų protą į saulės rezginį tampa lengva, kaip ir pradėti tyrinėti tai, kas dar nepažinta. Ir jaučiu, kaip neilgai trukus visą būtybę užpildantis lengvumas ir kiekvienos kūno dalelės aiškus pajautimas pamažu transformuojasi į visai kitokį pojūtį.

Galvos skausmą. Tokį stiprų, kokio dar gyvenime nebuvau matęs. Kūne nebelieka nieko, išskyrus milžinišką spaudimą galvoje. Tai iš visų pusių galvą veržiančių šimto metalinių spaustuvų pojūtis. Protas staiga parblokškiamas atgal į grubų pasaulį, kuris, akivaizdu, irgi keičiasi – tik lėtai. Neskubėdamas.

Tada dar nežinojau, kad šis pojūtis, daugiau ar mažiau, bus mano palydovas ir mokytojas ateinančius metus, ir kiek susipažinti, perprasti ir patirti šią savęs dalį man dar prireiks laiko. Tačiau žinojau esąs teisingame kelyje. Buvo aišku, kad tai yra tai, ką rašo knygos, ką mokytojai kalba, ką rodo praktika ir patirtis… Esame daugiausluoksnis vidinių kompleksų darinys, ir apsišlavus išorinius sluoksnius, pasimato gilesnieji. Atsikračius šiais, ima kilti nepažinti kompleksai iš giliau. Tada iš dar giliau.

Atrodo, kad savęs pažinimas – rimta gyvenimo užduotis, kurią kiekvienas mūsų nešame atsakomybę vykdyti. Natūraliu sau tempu. Neskubant, tačiau neatidėliojant. Ir gyvenimas neretai mus pastūmėja: tai kokią ligą pasiųsdamas, jei mato, kad užsisėdėjome, tai priversdamas sulėtinti tempą, jei pagauti azarto bandome užbėgti įvykiams už akių.

Jaipur, Indija – 2014