VYRIŠKUMAS: KADA JIS TAMPA BRANDUS?

Daug minčių kilo perskaičius vieną labai įdomų ir kontroversišką straipsnį. Tai mintys apie vyriškumą, moteriškumą, vis labiau pastebimą šiandienos problemą vakarų pasaulyje – brandaus vyriškumo trūkumą – ir, galiausiai, brandaus vyriškumo diskreditavimą.

Patriarchalinė visuomenė, iš pažiūros, yra žaizda, iš kurios kyla šios problemos. „Vyrai bijo, kad moterys iš jų pasijuoks. Moterys bijo, kad vyrai jas nužudys.” – straipsnyne gausiai minima Margaret Atwood citata nuvertina vyro jausmus ir nepalieka erdvės jiems juos išreikšti. Tačiau straipsnio autorius parodo ir kitą medalio pusę. Juk visuomenėje vyraujanti stigma, skatinanti vyrus, visus be išimties, slėpti savo jausmus – ar tai būtų baimė, gėda, ar bet kokia pažeidžiamumo forma – jų nerodyti ir išlikti „tikrais vyrais”, yra toksiška tiek vyrams, tiek moterims, tiek visai visuomenei.

Kita vertus, JAV psichoanalitikas Robert Moore savo knygoje apie vyrų archetipus iš psichologinės pusės paaiškina patriarchalinės visuomenės esminę problemą. Dauguma šiandienos vyrų yra užstrigę ‘berniuko psichologijoje’. Iš dalies todėl, kad mūsų visuomenėje nebeliko iniciacijos, kaip esminio berniukų perėjimo į vyrus etapo. Ir taip pat todėl, kad mūsų visuomenės suformuotas požiūris į vyrus, kaip ir feminizmo judėjimas, yra tiesioginė kritika nebrandžiajam vyriškumui. Juk vyro noras kontroliuoti – valdyti moteris ar kitus vyrus – kyla iš baimės, iš paprasčiausio nesaugumo jausmo.

O pabandykite įsivaizduoti: jaučiate baimę, nesaugumą, ir negalite niekam apie tai pasipasakoti – už tai jus smerkia moterys, vyrai ir visa visuomenė. Jausmas ne koks. Ir pažvelgus į savižudybių statistiką, kurių didžioji dalis atliekama vyrų, visuomenės kurstomos vyriškumo stigmos pavojus staiga tampa daug labiau apčiuopiamas.

Tikrai ne kviekvienas vyras, kurį išvadina moterišku, homoseksualiu, „boba”, už tai, kad jis stengiasi susivokti savo jausmuose, iš kurio šaiposi ir kurį pažemina, puola smurtauti prieš kitus. Dauguma šį skausmą nukreips į vidų ir pradės psichologiškai naikinti save. Tada nebe vyriškumo jiems reikės ieškotis, o rimtos psichologinės pagalbos – kol dar ne vėlu.

Tai yra užburtas ratas: smerkiame nebrandųjį „beriukišką” vyriškumą su iš baimės kylančiu noru kontroliuoti. Tačiau tuo pačiu uždarome vartus bet kokiai vyriškumo brandai, stigmatizuodami vyro jausmų ir pažeidžiamumo išraišką.

Atrodo, kad svarbi pradžia yra atsakomybės prisiėmimas – ne vien vyrams, bet ir moterims – pakeisti vyriškumo sampratą visuomenėje. Turime legalizuoti vyrų žmogiškumą: gebėjimą artikukiuoti jausmais ir atpažinti savo pažeidžiamumą, nes išorinis karžygio įvaizdis jau atitarnavo. Tik atradus giluminį ryšį su savimi viduje gali rastis tikroji vyriška atsakomybė, atjauta ir tvirta, aiški ateities vizija.